LIETUVIŠKOS ETNINIO „TIPO“ ATVAIZDAS IR JO IŠTAKOS

Povilo Višinskio etnografinės

fotografijos atvejis

Paskaitoje aptariama esminė Lietuvos politikos ir kultūros veikėjo Povilo Višinskio (1875–1906), reikšmingos moderniosios lietuvių tautinės tapatybės raidos figūros, fotografinio archyvo dalis. Pranešime apmąstomos Višinskio 1896–1898 m. ekspedicijos į gimtąją Žemaitiją, kurių metu jis atliko etnografinius ir antropometrinius tyrimus, fotografavo etninius „tipus“. Atsekami pamatiniai ryšiai tarp Vakarų Europos kolonijinės-rasinės antropologijos teorijos ir jos „mokslinio“ panaudojimo Rusijos imperijoje, siekiant sukurti politinę žiniją apie „neišsivysčiusius“ šiaurės vakarų pakraščių kitataučius. 

Tuo metu Višinskis studijavo Sankt Peterburgo universitete pas Eduardą Petri (1854–1899), pirmąjį mokslininką, kuris Rusijos imperijoje pristatė vokiečių etnografijos ir antropologijos mokyklą, iš dalies grįstą eugeniko Franciso Galtono rasinėmis ir evoliucionistinėmis teorijomis. Per Rusijos antropologų draugiją Petri suteikė finansavimą Višinskio antropometriniam tyrimui. Višinskis, pats save priskyręs pirmosios kartos lietuviams, grįžo į savo gimtinę, kad ištirtų lietuvių etninį „tipą“ – nufotografuotų bei atliktųantropometrinius matavimus. Jo fotografijos ir raštai atskleidžia Rusijos imperijos žvilgsnį, susipynusį su Višinskio tautiniais interesais, ir neišsakytą klasinę įtampą tarp aktyvisto-fotografo bei jo tiriamųjų. 

Mėginimai esencializuoti lietuvių tautos vaizdinę tapatybę siekiant įvairių politinių tikslų pakertami į nuotraukas patekus etnografo šeimos nariams. Atidžiai sekant nuotraukų dokumentinę ir estetinę raišką, Višinskio projektas atsiveria kaip kovų dėl tapatybės vieta, kurioje išryškėja sudėtingas galios santykių regione tinklas, susiformavęs XIX a. pabaigoje.

Adomas Narkevičius